Emocinis raštingumas – viena iš svarbiausių ateities vaiko savybių. Ugdymas gamtoje padeda augti emociškai ir jaustis saugiai, harmonijoje su aplinka, kitais ir pačiu savimi. Tuo įsitikinusi „Lauko darželio“ auklėtoja Miglė Jurgaitytė, darbo perspektyvas biure prie ekranų iškeitusi į lauko pedagogiką. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.
Ko reikės ateities vaikams?
Darželio teritorijoje – erdvės žaisti, tentai pailsėti pavėsyje, laužavietės, lauko teatras ir daržas, kuriame į saulę stiebiasi žirniai, svogūnai, pomidorai, braškės. Kasmet augdami su gamta, vaikai augina ir savo jausmų pažinimą. Gamta moko išjausti ir paleisti emocijas, bet tai – tik kelio pradžia.
„Aš tikiu lauko pedagogikos idėja, yra daug mokslinių tyrimų, kaip vaikų emocinė būsena keičiasi gamtoje būnant daugiau laiko, kaip gerėja pasiekimų rezultatai. Akademiniai pasiekimai yra svarbu, bet visaverčiam gyvenimui reikia emocinio raštingumo pirmiausia todėl, kad žmogus mokėtų spręsti iškylančias situacijas, konfliktus tiek šeimoje, tiek mokykloje, darbe, atrasti santykį su kitu – jeigu turi visus šiuos įgūdžius, galima lavinti pasiekimus“, – apie pamatinius gebėjimus kalba auklėtoja M. Jurgaitytė.
Prasidėjus pandemijai, darželis užsidarė maždaug porai mėnesių, o paskui pradėjo veikti – tik grupės, kurios anksčiau galėdavo laisvai susitikti kieme, tapo atskirtos tvorelių. Grįžę į kontaktinį ugdymą, vaikai, kaip pastebėjo auklėtoja, suprato, kodėl su draugais ir auklėtojais iš kitų grupių reikia bendrauti per atstumą – tėvai buvo paaiškinę situaciją, net trimečiams buvo žinomi pagrindiniai dalykai. Vis dėlto draugų ir auklėtojų ilgesys buvo akivaizdus.
„Atradome ir naujų bendravimo formų: būna, matai, kad stovi prie tvoros vaikai, kalbasi, mojuojasi. Anksčiau visus pasveikindavome su gimtadieniais, galėdavome ateit bet kurį draugą apkabinti, dabar kitos grupės vaikams per tvorą padainuojam dainą“, – šypsosi trejus metus darželyje dirbanti M. Jurgaitytė, mananti, kad gamtinė aplinka pandemijos akivaizdoje padeda susidėlioti ir jausmus.
Nesmurtinė komunikacija padeda laimėti visiems
Kaip emocinio raštingumo ugdymas vyksta lauke? Daugelis situacijų, pasak darželio auklėtojos, yra to paties medžio šakos. Neseniai dalyvavusi lauko darželių pedagogų suvažiavime ji su kolegomis diskutavo apie nesmurtinę komunikaciją. Tai vienas iš ugdymo metodų, sakantis, kad visi mūsų konfliktai kyla iš siekio patenkinti universalius poreikius – būti išgirstiems, suprastiems, pripažintiems.
Nesmurtinės komunikacijos,
kurią 1960 m. sukūrė Jungtinių Amerikos valstijų psichologas Marshallas Rosenbergas, metodika moko, kaip kurti artimesnį ryšį santykiuose, geriau suprasti save ir kitą, o konfliktus spręsti taip, kad laimėtų abu. Ją įvairiose šalyse taiko ugdymo įstaigos, organizacijos, tėvai, psichologai ar net konfliktų karštuose pasaulio taškuose sprendėjai.
Kasdienes vaikų situacijas sprendžiantys ugdytojai emocinį raštingumą ir socialinius įgūdžius įvardija kaip vienus iš svarbiausių mažo žmogaus formavimuisi. M. Jurgaitytė pasakoja, kad vienas iš dažniausių konfliktų – vietoje to, kad paprašytų pasidalinti žaislu, darželinukas jį bando atimti, stumia draugą. Tenka aiškinti, kad vietoj stumdymosi galima naudoti žodžius ir paprašyti žaislo. „Visus poreikius galime pasakyti tinkama kalba. Kai draugas supranta, išgirsta, duoda žaislą. Daugelis iš mūsų užaugo aplinkoje, kur mus gėdino, jei verkėm, jeigu skaudėjo, buvom liūdni ar pikti, tokius jausmus laikant viduje, jie gali išvirsti blogiausiais variantais. Matau, kaip vaikai mokosi komunikuoti, išsakyti, ko nori, kaip jaučiasi. Kartais stebiu laisvą žaidimą ir jau matau – susipyksta, bet nepuolu iš karto spręsti konflikto, žiūriu, gal išsiaiškins patys, ir tikrai dažnai vaikai nuo 4-5 metų geba susitarti. Būna, ir trečias draugas prieina, sako: žiūrėk, taigi tu pastūmei, jis norėjo su tavim žaisti, pamedijuoja. Ir visi susitaiko, apsikabina, atsiprašo – bet atsiprašo todėl, kad patys suvokia įžeidę draugą, o ne dėl to, kad ugdytojas liepė“, – kartų pokyčius bendravime pastebi ugdytoja, kalbėdama su vaikais, vengianti smurtinės kalbos žodžių: „tinginys“, „kvailys“, „netikęs“.
Vis dėlto žodžių įvardinti patiems įvairiausiems jausmams tenka ieškoti kasdien. Darželyje vaikai mokosi atpažinti, pavadinti kylančias emocijas, jas išjausti. 
Šiame jausmų spektre – ne tik džiaugsmas, liūdesys ar pyktis, vaikai nuo dviejų metų ugdomi pažinti kuo daugiau būsenų. Suaugę stebi ir padeda įvardinti jausmus kasdienėse situacijose. Darželyje naudojami „emociukai“ – veideliai su skirtingomis išraiškomis, dažniausiai vakaro rato metu vaikų prašoma išsirinkti atspindintį tos dienos jausmus. Pažinti savo vidinį pasaulį padeda ir „jausmų aštuonkojis“ – du ant vienas kito sumauti puodeliai, kurie sukasi ir rodo skirtingus veidukus.
Auklėtojų darbe vaikų patiriamos situacijos dažnai atsikartoja, yra išgyvenamos iš įvairiausių pusių. M. Jurgaitytė prisimena ką tik įvykusį pavyzdį: trys draugai žaidė šeimą, skirstėsi vaidmenimis. Viena mergaitė paskyrė draugą būti lėliuku, o šis užprotestavo: „Nenoriu!“ Žaidimo sumanytoja irgi užsispyrė: „Aš sugalvojau šį žaidimą!“ Trečias vaikas situaciją sprendė aiškindamas, kad negerai versti kitą prisiimti žaidėjo vaidmenį, kurio jis nenori. Žaisti pakvietusi mergaitė nusiminė, verkdama nuėjo pas auklėtoją. „Aš jai sakau: tu tikrai negali versti kitų, galite sugalvot kitą vaidmenį, arba pasiūlyti jį kitam vaikui. Išsiaiškinome, suprato. Po dešimties minučių ateina ta pati mergaitė ir sako: „Dabar mane verčia būt lėliuku“. Nuėjome pas jos draugus, aiškinu: žiūrėkit, jums nepatiko, kai jus vertė, dabar darot tą patį draugui. Tada susimąstė, susivokė, kaip patys jautėsi, ir kaip jaučiasi kitas, verčiamas prisiimti nenorimą vaidmenį“, – vieną iš kasdienių jausmų pamokų prisimena darželio ugdytoja.
Ji įsitikinusi, kad mokant vaikus emocinio raštingumo, auklėtojams irgi reikia kasdien padirbėti su savo emocijomis, turėti kantrybės ir begalinės meilės.
Gamtoje išsisklaido emocijos ir gerėja laimės rodikliai
Daug laiko leisdami gamtoje, vaikai ją pažįsta, susigyvena su aplinka, kuri tampa natūrali ir saugi vieta. Čia jie mokosi išlieti emocijas nesmurtiniu būdu – supykus patrepsėti kojomis, nueiti prie upės ir tiesiog išsirėkti. Buvimas gamtoje, pasak auklėtojos M. Jurgaitytės, padeda jaustis harmonijoje su aplinka, savimi, kitu: „Žmogus, augantis ar daug laiko praleidžiantis gamtoje, turi nepalyginamai daugiau galimybių patirti gyvenimo įvairiapusiškumą, negu tas, kuris auga tik mieste, nepažįsta gyvūnų gyvenimo, nežino augalų, nesupranta gamtos“.
Pandemija parodė, kad žmonės jaučiasi nelaimingi apriboti šalies sienų, negalėdami keliauti, pažinti kitų kraštovaizdžių. Galvodama apie ateities švietimą, M. Jurgaitytė prognozuoja, kad augalų, gyvūnų, gamtos sąlygų pažinimas taps vis svarbesnis ir dėl jautresnio santykio su savo aplinka, ir dėl gebėjimų būti gamtoje, kurie suteiks daugiau pasitikėjimo keliaujant. Pati augusi miestelyje prie upės, auklėtoja sako kiek besigailinti, kad gyvūnais ir augalais giliau susidomėjo jau suaugusi. Šiuo metu ją itin domina paukščių gyvenimas: tyrinėja juos skaitydama knygą, gavo dovanų žiūronus. „Įdomu suprasti jų rutiną, įpročius, o geriau suprasdamas gamtą, supranti pats save, nes žmogaus prigimtis nėra tokia skirtinga nuo gyvūno. Tam tikrose situacijose mes elgiamės taip pat kaip gyvūnai“, – sako ji.
Kai gamta virsta namais, saugia ir mylima erdve, joje, kaip rodo įvairūs moksliniai tyrimai, ne tik mažėja streso lygis, bet ir formuojasi atidesnis požiūris į augaliją, gyvūniją, taršą, žmogaus veiklą, žaliąsias erdves miestuose. M. Jurgaitytė įsitikinusi, kad ateities klasėse technologijų reikšmė bus didžiulė, bet taps vis aktualiau mokymąsi patalpose derinti su buvimu lauke: „Mokymosi būdų, kaip mes atrandame dirbdami su vaikais, skaitydami straipsnius, stebėdami kitų lauko pedagogų užsienyje veiklas, yra daug, mokymasis iš vadovėlio ar ekrano ne vienintelis“.
Ugdymosi lauke ar lauko derinimas su ugdymo procesu gerina patį mokymąsi – tą parodė Švedijos Linköping universiteto atlikti tyrimai. Gerėja ne tik vaikų fizinė ir emocinė savijauta, bet ir laimės rodikliai.
Darbas lauke tapo ir pačios M. Jurgaitytės laimės rodikliu. Visada greitai rasdavusi bendrą kalbą su vaikais, ji kurį laiką šio gebėjimo nestiprino ir dirbo įmonėje, kur dažnai reikėjo būti biure. Nors sekėsi gerai, tai netapo svajonės išpildymu. Taip ji surizikavo padirbėti darželyje, paskui išvažiavo savanoriauti į Kiprą, kur dienos centre dirbo su fizinę ir protinę negalią turinčiais vaikais, vėliau prižiūrėjo vienos šeimos Ispanijoje vaikus. Grįžusi į Lietuvą, aiškiai suprato norinti tokią veiklą tęsti. „Sužinojau, kad yra toks „Lauko darželis“, ir pajutau: noriu! Susiradau kontaktus, parašiau, kad jeigu kada ieškotų darbuotojų, man artima tokio darželio idėja – po kurio laiko paskambino. Aš esu ten, kur galiu save išpildyti, o kai taip jaučiuosi, galiu perduoti gerą emociją vaikams, win-win situacija“, – savo darbą apibūdina auklėtoja.