Vaikas sustoja prieš nuo lietaus sudrėkusį rąstą. Pažiūri, kur statyti koją, pabando, atsitraukia ir prieina dar kartą. Šalia esantis ugdytojas taip pat vertina situaciją: ar vaikui jau reikia pagalbos, ar dar verta palaukti?
Tokiose kasdienėse akimirkose vyksta kur kas daugiau nei fizinis judėjimas. Vaikas pažįsta savo kūną, tikrina galimybes, priima sprendimus ir mokosi pasitikėti tuo, ką pats jaučia. Jis gali išdrįsti pabandyti, pakeisti pasirinktą būdą, paprašyti pagalbos arba nuspręsti, kad šiandien šis iššūkis dar per didelis.
Rizikos pedagogika nėra siekis sukurti kuo pavojingesnes situacijas. Jos esmė – suteikti vaikui prasmingų, jo amžių, patirtį ir gebėjimus atitinkančių iššūkių, o suaugusiajam mokytis atpažinti, kada būtina įsikišti ir kada svarbiau tiesiog ramiai būti šalia.
Šias temas Lauko darželis gilina dalyvaudamas 2025–2027 m. vykdomame Erasmus+ projekte „The Pedagogy of Risk and Its Benefits in Forest Kindergartens“. Kartu su partneriais iš Slovakijos, Čekijos, Suomijos, Rumunijos ir Ispanijos tyrinėjame, kaip rizikingas žaidimas gali prisidėti prie vaikų mokymosi ir gerovės.
Rizika ir pavojus – ne tas pats
Kalbėdami apie rizikingą žaidimą pirmiausia turime atskirti riziką nuo pavojaus.
Pavojus – tai galima žalos priežastis, kurios vaikas gali nepastebėti arba dar neturėti pakankamai patirties tinkamai įvertinti. Tai gali būti lūžusi šaka, nestabili konstrukcija, aštrus daiktas ar kitas paslėptas aplinkos veiksnys. Tokiais atvejais suaugusiojo atsakomybė yra pavojų atpažinti, pašalinti arba suvaldyti.
Rizikinga situacija taip pat nėra visiškai nuspėjama, tačiau vaikas gali ją pastebėti, vertinti ir pasirinkti, kaip elgtis. Jis gali sustoti, pabandyti kitą būdą, atsitraukti ar paprašyti pagalbos. Rizika vaikui suteikia galimybę mokytis, o pavojus tokios aiškios ugdomosios vertės gali neturėti.
Tas pats rąstas, medis ar status šlaitas skirtingiems vaikams nėra vienodas iššūkis. Vienam vaikui užduotis gali būti lengva, kitam – dar per sudėtinga. Situacijos vertinimui įtakos turi vaiko amžius, ankstesnė patirtis, kūno galimybės, savijauta ir emocinė būsena. Svarbios ir nuolat kintančios aplinkybės: drėgmė, paviršiaus slidumas, aukštis, greitis ar kitų vaikų buvimas šalia.
Todėl saugumas neatsiranda vien pašalinus visas kliūtis. Jis kuriamas stebint konkrečią situaciją, pažįstant vaiką ir atskiriant jam įveikiamą iššūkį nuo pavojaus, kurio jis dar negali tinkamai numatyti.
Kūnas mokosi vertinti
Vaikai pasaulį pirmiausia pažįsta per kūną. Dar gerokai prieš pradėdami paaiškinti savo sprendimus žodžiais, jie mokosi per atramą, svorio perkėlimą, pusiausvyrą, prisilietimą ir judėjimą.
Augant iššūkiai keičiasi: aukštis didėja, judėjimas greitėja, reikia tiksliau reguliuoti jėgą, o rezultatas tampa mažiau nuspėjamas. Tačiau tai yra to paties mokymosi tęsinys. Vaikas remiasi ankstesne patirtimi ir nuolat tikslina savo supratimą apie tai, ką gali jo kūnas.
Lipdamas į medį vaikas ne tik stiprina raumenis. Jis jaučia, ar šaka tvirta, apskaičiuoja atstumą iki kitos atramos, perkelia svorį, pristabdo ir sprendžia, ar lipti toliau. Čiuoždamas nuo šlaito jis mokosi valdyti greitį. Naudodamas įrankį – reguliuoti jėgą ir judesio kryptį. Balansuodamas – kristi, atgauti pusiausvyrą ir bandyti dar kartą.
Tokiose situacijose mąstymas vyksta judant. Vaikas planuoja, numato, sustoja, keičia sprendimą ir prisitaiko prie to, kas vyksta čia ir dabar.
Kartu jis susiduria su jauduliu, baime ir smalsumu. Susijaudinimas sustiprėja, o situacijai pasibaigus vaikas mokosi vėl nurimti. Palaipsniui jis gali geriau atpažinti savo kūno signalus ir atskirti: ar noriu sustoti, nes situacija man per sunki, ar tiesiog jaučiu jaudulį prieš pabandydamas ką nors naujo?
Saugumas prasideda nuo santykio
Vaiko gebėjimas tyrinėti priklauso ne tik nuo fizinės aplinkos. Svarbu ir tai, ar jis jaučia, kad prireikus gali pasikliauti šalia esančiu suaugusiuoju.
Emociškai saugioje aplinkoje suaugusysis yra ramus, nuspėjamas ir dėmesingas. Ribos yra aiškios, tačiau jos nėra kuriamos vien draudimais. Vaikas žino, kad jo jausmai bus priimti, o pagalbos prašymas nebus laikomas silpnumu.
Suaugusiojo būsena ypač svarbi stebint rizikingą žaidimą. Vaikai pastebi ne tik tai, ką sakome, bet ir mūsų balso toną, įtampą, skubėjimą bei kūno reakcijas. Kai suaugusįjį užvaldo baimė, palaikymas gali greitai virsti kontrole: vaikas sustabdomas dar nespėjęs pats įvertinti situacijos.
Būti šalia nereiškia nieko nedaryti. Tai reiškia stebėti prieš įsikišant, kalbėti trumpai ir aiškiai, leisti vaikui sustoti bei apgalvoti kitą žingsnį. Kartais reikia prieiti arčiau, pasiūlyti atramą ar nutraukti veiklą. Tačiau kartais didžiausia pagalba – neskubėti perimti vaiko sprendimo.
Prieš įsikišdami galime savęs paklausti: ar vaikas mato iššūkį? Ar turi galimybę sustoti ir pakeisti sprendimą? Ar jo gebėjimai leidžia pačiam ieškoti išeities? O gal situacijoje yra pavojus, kurio jis dar negali pastebėti?
Aplinka siūlo galimybes, o suaugusysis padeda jomis pasinaudoti
Natūrali aplinka nuolat kviečia veikti. Rąstas gali tapti pusiausvyros taku, šlaitas – vieta kopti ar čiuožti, šaka – atrama, o akmuo – laipteliu. Tačiau vaikas aplinkos galimybes vertina pagal savo kūno dydį, jėgą, patirtį, drąsą ir tuo metu jaučiamą baimę.
Tyrimai, kuriuose lyginamas vaikų žaidimas tradicinėje ir miško darželio aplinkoje, rodo, kad gamtinė erdvė paprastai suteikia įvairesnių galimybių laipioti, judėti didesniu greičiu, naudoti įrankius ir savarankiškai tyrinėti. Tačiau vien aplinkos nepakanka. Didelę reikšmę turi ir tai, kiek suaugusieji leidžia vaikams tas galimybes iš tiesų išbandyti.
Svarbu ne tik taisyklės, bet ir tai, kaip jos suformuluojamos. Draudimas pasako, ko vaikas negali daryti. Susitarimas gali padėti jam išmokti vertinti situaciją: į ką atkreipti dėmesį, kaip pasiruošti ir kada sustoti.
Todėl vietoj automatinio „nelipk“ kartais prasmingiau paklausti: ar šaka atrodo tvirta? Kur dėsi kitą koją? Ar matai, kaip vėliau nulipsi? Tokie klausimai nepalieka vaiko vieno, bet kartu neperima jo mąstymo.
Ką projektas padeda keisti mūsų kasdienybėje?
Tarptautiniuose projekto mokymuose į rizikingą žaidimą žvelgiame iš skirtingų pusių: nagrinėjame rizikos ir pavojaus skirtumą, mokymąsi per kūną ir judesį, emocinio saugumo reikšmę, suaugusiojo savireguliaciją bei tai, kaip apie ribas ir saugumą kalbėti su vaikais.
Slovakijoje gilinomės į rizikos sampratą ir jos valdymą, Lietuvoje – į psichomotorinę riziką, Suomijoje – į emocinį saugumą, o Rumunijoje – į mokymąsi per riziką.
Po mokymų įžvalgomis dalijamės su visa Lauko darželio komanda ir kartu svarstome, kaip jos atsispindi mūsų darbe. Projekto patirtys ne tiek pateikia vieną visoms situacijoms tinkantį atsakymą, kiek skatina tiksliau stebėti: kada vaikui iš tiesų reikia pagalbos, kada jį sustabdome dėl realaus pavojaus, o kada – dėl savo pačių nerimo.
Tokių sprendimų Lauko darželyje tenka priimti kasdien: vaikui lipant į medį, naudojant įrankį, leidžiantis stačiu šlaitu, žaidžiant prie vandens, susitariant su draugu ar nusprendžiant išbandyti tai, ko anksčiau nedrįso.
Viena svarbiausių rizikos pedagogikos minčių – vaikui reikia ne visiškai nuo netikėtumų apsaugotos aplinkos, o prasmingų iššūkių ir suaugusiojo, kuris geba jautriai būti šalia. Taip vaikas ne tik išmoksta saugiau veikti. Jis palaipsniui ima geriau pažinti save, pasitikėti savo sprendimais ir prisiimti vis daugiau atsakomybės už tai, ką renkasi.
Vienas iš projekto rezultatų – bendras leidinys apie rizikos pedagogiką. Lauko darželis jam parengė skyrių apie psichomotorinę riziką, kūnu grįstą mokymąsi ir ugdytojui svarbius gebėjimus lydint vaikų rizikingą žaidimą.
Apie projektą
Projekto pavadinimas: „The Pedagogy of Risk and Its Benefits in Forest Kindergartens“
Programa: Erasmus+ KA220-SCH – bendradarbiavimo partnerystės bendrojo ugdymo srityje
Projekto numeris: 2025-1-SK01-KA220-SCH-000364386
Projekto laikotarpis: 2025 m. rugsėjo 1 d. – 2027 m. spalio 31 d.
Partnerių šalys: Slovakija, Lietuva, Čekija, Suomija, Rumunija ir Ispanija
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Slovakijos akademinės tarptautinio bendradarbiavimo asociacijos – Erasmus+ nacionalinės švietimo ir profesinio mokymo agentūros (SAAIC) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei dotaciją teikianti institucija negali būti laikomos už juos atsakingomis.
