Ar įmanoma pusiau kontaktinė, pusiau nuotolinė pamoka lauke? Išbandyta – galima keliauti į žygį, klausytis klasikos kūrinių, atlikti matematinius matavimus, o paskui ilsinant kojas ant suolelio juos aptarti su vaikais šalia ir telefone. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai. Šįkart kalbiname „Lauko mokyklos“ vadovą, pradinių klasių mokytoją Tautvydą Kazlauską.
Į žygi per nuotolį – įmanoma
Apsiniaukę, vaikai su žygio batais, striukėmis nuo lietaus, įsikibę į segtuvus su užrašais. Mokytojas su botais, nešasi garso kolonėlę ir telefoną, kuriuo visi bendrauja su nuotoliniu būdu besimokančia klasės drauge. „Nors oras šiomis dienomis nelepina, vis tik išėjome į neilgą žygį, kurio metu turėjome muzikos užsiėmimą: klausėme Bethoveno, Mocarto ir Haidno muzikos. Mokinukę Upę nešėmės telefone“, – apie įprastu tampantį mokymosi būdą pasakoja pedagogas T. Kazlauskas.
Mokytojas prisipažįsta stipriausiai besijaučiantis matematikoje, ir derindamas savaitės planus su kolegomis, daugiausia dėmesio skiria jai.
„Matematikos veiklos vyksta erdvės pakeitimo principu. Mes išeiname į lauką, būname miške, pievoje, obelų sode ar terasoje lauko klasėje – bet kiek įmanoma pasitelkiame gamtos objektus, medžius, skaičiuojame medžio apimtį, skersmenį, lyginame vieno didesnio, kito mažesnio apimtis, sprendžiame sudėties, atimties užduotis“, – vardija lauko mokyklos ugdytojas.
Pradinukai ne kartą yra pasirinkę tam tikrą miško plotą, skaičiavę, kiek ten auga medžių, sudarinėję statistikos lenteles, diagramas. Obelų sode jie skaičiuoja obuolius, po ąžuolu apsibrėžia stačiakampį ir skaičiuoja viską, ką jame randa, paskui mokosi per atstumą išmatuoti medžio aukštį. Savaitės planas gana dinamiškas, tenka sekti ir orus, ir klasės nuotaikas, todėl praktiniai stebėjimai, skaičiavimai ir matavimai kartais keliasi į patalpas. „Su pradinukais nemažai darbo, rašymo, reikia ir užduotis turėti, taigi jei pila lietus ar rankos šąla, keliamės į vidų ar terasą. Lauko klasėje turime stalus, suolus, o jeigu einame į žygį, užtenka pasėduko, kuprinėje nešamės lentelę, ant kurios galima pasidėti popieriaus lapą“, – apie lauko klasės kasdienybę pasakoja T. Kazlauskas.
Mokant lauke jam didelė pagalba yra planšetė, mobilus telefonas, garso kolonėlė ir internetas – taip galima parodyti parengtas skaidres, vaizdus, paleisti garso įrašus. Technologijos padeda įtraukti ir tuos vaikus, kurie dalyvauja veiklose per nuotolį: štai pradinukė Upė su klasės draugais į žygį keliavo telefone, galėjo su jais bendrauti, stebėti mėgstamus takus, gamtą. „Kartais juokauju, kad čia sėdi trys mokiniai, čia aš, o ši laisva kėdė – mokiniui, kuris mokosi namuose“, – naują darbo su klase būdą įvardija mokyklos vadovas.
Dirbti gyvai ir per nuotolį su vaikais lauko klasėje mokytojams nėra paprasta, todėl jis pataria paskirstyti dėmesį taip, kad mokiniai telefone ar kompiuteryje nesijaustų kiek pamiršti. T. Kazlauskas pastebi, kad karantinas ir nuotolinis ugdymas puikiai parodė, kaip jaučiasi vaikai, uždaryti patalpose: kai gamta atimta, jos noras – milžiniškas.
Lauke sekasi matematika ir anglų kalba
Ar lauko klasėse besimokančių pradinukų rezultatai geri? „Lauko mokyklos“ mokytojas sako, kad yra patenkintas jų pažanga. Pagerėja gebėjimai atpažinti, suvokti geometrines figūras: išėję į žygį, iškart randa stačiakampių, kvadratų, cilindrų, jiems lengviau įvertinti tūrius, aukščius, svorius. Laukas savaime moko vystyti erdvinį mąstymą, geriau skaityti žemėlapius, spręsti daugelį praktinių užduočių. Žinių struktūrizavimui padeda užsiėmimų klasėse ir lauke derinimas.
Vaikai išlavina akį gamtoje pastebėti lietuvių kalbos raides, jiems natūraliai sekasi ir mokytis anglų kalbos. „Visas anglų kalbos žodynas yra aplink. Einame į žygį, susitariame kalbėti angliškai – vaikai labai greitai persijungia. Išėjimas ir kalbėjimas labai padeda. Bendravimas užsienio kalba pasidaro natūralus, ir smagu žiūrėti, kaip vaikai, kurie kalbėjo su mumis žygyje, sugrįžę į klasę ir pamatę užduotis lape, atpažįsta žodžius“, – pasakoja „Lauko mokyklos“ mokytojas.
Keliaudami į žygius, judėdami kieme, iš lauko klasės terasoje persikeldami ant sulankstomų kėdžių, suolelių, akmenų ar medžių gamtoje, pradinukai ne tik mokosi matematikos, anglų ir lietuvių kalbos, pasaulio pažinimo, bet ir rengia tapybos plenerus ir parodas, išbando įvairių rūšių menus, ant laužo išsiverda arbatos, gamina maistą. Mankštos, diskusijos, etika, socioemociniai ryto ir popiečio ratai, šokis, teatras – laukas tinka visoms pamokoms ir veikloms. T. Kazlauskas juokauja, kad pakilus vėjui ir šąlant rankoms rašinėlio neparašysi, bet iš anksto pasiruošus priemonių, pavyzdžiui, pastogę, segtuvų, sulankstomų kėdžių, reikiamų technologijų, turint batų ir drabužių pamainą, lauke galima mokytis viską.
Gamta moko ramiau žiūrėti į iššūkius
Pagrindinės lauko pedagogikos idėjos remiasi vaikų sveikatinimu, laisvo žaidimo integravimu į kasdienį jų gyvenimą, vaiko supažindinimu su jį supančia gamta ir jos dėsniais. Gamta moko nusiraminimo, susitelkimo, pažadina savarankišką mokslinį ir meninį domėjimąsi. 
Platformos ugdytojams, kurie domisi lauko pedagogika, atstovas Alex Moxon svarsto, kad šiuo metu gyvename visai kitokiame pasaulyje. Mažėja resursų, daugėja plastiko taršos, o biologinė įvairovė per pastaruosius metus sumažėjo iki 70 proc. Ugdymas lauke kaip naujas lavinimo modelis gali glaudžiau susieti vaikus su gamta, skatinti juos ieškoti tvarių sprendimų, veikti globaliau, įvesti naujovių.
Toks požiūris į ugdymą lauke glaudžiai susijęs su gilesnių gamtos mokslų žinių poreikiu nuo pat vaikystės. „Vaikams, kurie yra gamtoje nuolatos, gamta yra jų namai. Ir jei kitam vaikui turėtum sakyti: saugok gamtą, mokyti jos dėsnių, kaip joje elgtis, šie vaikai viską patiria natūraliai“, – pastebi T. Kazlauskas.
Pasak jo, prisitaikyti prie buvimo ir mokymosi gamtoje kartais sunkiau suaugusiems. Pradžioje daug lauko jam taip pat atrodė iššūkis: „Iš pradžių aš irgi žiūrėjau į šią idėją skeptiškai, bet su laiku supranti, kad iššūkius pats susikuri. Kai atsipalaiduoji, giliai pakvėpuoji, pasimėgauji gamta aplinkui, viskas vyksta natūraliai“.
Mokytojas atrado, kad gamtoje daug lengviau padaryti proto pertraukėles – praskrido paukštis, prabėgo gyvūnas, yra kur nukreipti akis, ką aptarti. Atsitraukus nuo užduočių, galima išeiti į žygį, apibėgti ratą mokyklos teritorijoje. Per paskaitas kalbėdamas su Vilniaus kolegijoje Pradinio ugdymo pedagogiką studijuojančiais kolegomis, jis dažnai paragina juos išmėginti pamokas lauke. Dažniausiai pradinių klasių mokytojai sako esantys tam nepasiruošę, trūksta priemonių, motyvacijos išeiti iš komforto zonos. Vis dėlto pabandžius, pareflektavus, kas pavyko, o kas nelabai, galima rasti sau patogių būdų patirti daugiau gamtos.
Ar lauko mokyklos mokytojas turi būti užsigrūdinęs žmogus? Su pradinukais dirbantis T. Kazlauskas tikina, kad nebūtinai. Jis ima pavyzdį iš vaikų – jeigu darosi šalčiau, pajuda, pasimankština, išgeria arbatos. Sluoksniuoja drabužius, turi botus ir žygio batus, o subjurus orui, dalį laiko leidžia patalpose.
Gamta padeda geriau susidoroti su emociniais kalneliais. „Lauko mokykloje“ vaikų ir suaugusiųjų emocijoms skiriama daug dėmesio. Kas rytą įvyksta ryto ratas, per kurį pradinukai pasidalina, su kokiomis patirtimis ir nuotaika pradėjo dieną. Mokytojai pagal tai kartais gali koreguoti veiklas. Po pietų – vėl ryto ratas aptarti, kaip pavyko diena. Savaitės pabaigoje visi susirenka pareflektuoti, kas patiko, įsiminė, pasidalinti emocijomis ir patyrimais. Jeigu esi vaikas, kuris lauko pamokoje dalyvauja per nuotolį, dalyvavimas įprastoje tradicijoje pakelia nuotaiką.