Natūralios žaidimų aikštelės – svarbios ateities vaikų ugdymui. „Gamta duoda laisvę, tikrumo pojūtį, kūrybą. Tyrinėjimai joje savaiminiai, gyvi, ne iš paveikslėlių, todėl ir žaidimų aikšteles kieme, parke, miške vaikai susikuria patys – kartais net nespėju pastebėti“, – sako Lauko darželio Lampėdžių miško parke auklėtoja Živilė Lamanauskaitė. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.
Augti su gamta: akis aštresnė smulkmenoms
Laisvė augti gamtoje davė tikrumo, natūralumo pojūtį, lavino fantaziją, skatino tyrinėti, eksperimentuoti ir aštrino akį aplinkos pokyčiams. Kaimo gyvenimą iš arti mačiusi kaunietė auklėtoja pasakoja, kad vienas mėgstamiausių jos mažos užsiėmimų buvo keltis penktą ryto ir eiti su tėčių į mišką grybauti. Saulė tik patekėjusi, mama dar bando atkalbėti nuo žygio, bet dukra nepasiduoda ir drąsiai tyrinėja miško takelius, braunasi per rasos įsigėrusias, už ją pačią aukštesnes žoles.
„Buvimas gamtoje labai ugdo pastabumą – eidami grybauti, sutikdavome gyvūnų, išmokome tyliai pabūti, – prisimena Ž. Lamanauskaitė. – Dabar, kai einame į žygius su darželio vaikais, bandau savo patirtį perduoti, lavinti jų pastabumą, skatinu patiems susikurti žaidimų erdves“.
Vaikystėje jai ir jaunesnei sesei su broliui išradingumo netrūko: prisiskindavo iš sodo obuolių ir bandydavo ant jų sėdėti, nusprendę, kad šildomi vaisiai greičiau prinoks, žaisdavo parduotuvę – iš daržo prisiraudavo morkų, prisignaibydavo kopūsto lapų, paskui įdarydavo juos pjaustytais obuoliais ir grauždavo žalius „balandėlius“. Fantazija, skatinusi eksperimentuoti, neišsekdavo. Ją pakurstydavo ir kasdien matomi suaugusiųjų darbai lauke, ir gamtos ciklų potyriai.
„Turėjau savo vietą, kur kasdien nueidavau pasikalbėti su medžiais – sugalvojau vardus, apsikabindavau, pabūdavau. Tie prisiminimai labai gyvi, ir kai atgaivinu savo gamtos matymą vaikystėje, lengviau jį perteikti vaikams, perduoti supratimą apie gamtos procesus. Augdamas su gamta, stebi aplinkos augalus, matai, kaip jie kinta, darže augini pomidorą, išmoksti pažinti gyvūnų, vabzdžių pasaulį. Vaikai išlavina pastabumą, reakciją – jiems patinka, kai išeiname į mišką, užduotys surasti lapelį, patinka tas ieškojimas, paskui kasdienoje reakcija greitėja, akis aštresnė smulkmenoms“, – pastebi Lampėdžių darželio ugdytoja.
Užaugusi didelėje šeimoje, dirbusi aukle, ji natūraliai įprato žaidimams ir ugdymui naudoti gamtinę aplinką. Tik nusprendusi padirbėti darželyje, suprato, kad uždarose erdvėse su vaikais jaučiasi nelabai gerai. Todėl vieną pavasarį, aplankiusi dar snieguotą Lauko darželio kiemą, kuriame pleškėjo laužas, pasijuto kaip namie – grįžusi į savo vaikystės pas močiutę kaimą.
Natūralios žaidimų aikštelės – daugiau galimybių kurti
Lauko darželio vaikams kiemas, parkas, miškas greitai tampa natūraliomis žaidimų aikštelėmis. Natūralių arba suprojektuotų kaip gamtinės erdvių, palyginti su tradicinėmis žaidimų aikštelėmis, poveikis vaikų kompleksiškiems, ilgiems žaidimams mišriose grupėse, jų socialinėms kompetencijoms ir kūrybiškumui yra teigiamas (Antje Luchs & Monika Fikus; 2013). Architektai, planuodami būsimą miesto vaizdą, vis dažniau išbando žaidimų erdves, kurios atkartoja tikrą kraštovaizdį.
Ž. Lamanauskaitė, dirbdama su vaikais ir atlikdama Kauno kolegijos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo studijų praktiką įvairiuose darželiuose, pastebėjo, kad ryškios, spalvingos žaidimų aikštelės kartais blaško vaikų dėmesį. Jiems darosi sunkiau naudoti savo pačių kūrybines idėjas. Tuo metu paprasčiausias parko lopinėlis tampa neišsemiamų galimybių žaisti erdve.
„Mūsų kasdienybėje vaikai patys susikuria žaidimų aikšteles. Kartais stebiesi, kaip greitai nuvirtęs medis pavirsta namais, mašina, piratų laivu – iš tošies pasidaro vėliavą, ant vieno kelmo vieni „piratai“, ant kito rąsto kiti, ir jau visas laivynas aplinkui, nespėji susigaudyt, o dvidešimt vaikų patys susiorganizuoja žaidimą“, – darželio kasdienybę atskleidžia Ž. Lamanauskaitė.
Natūralios žaidimų aikštelės, pasak jos, ugdo fantaziją, nes jeigu viskas paruošta, įrengta kaip virtuvė, kavinė ar namai, žaisti po kurio laiko atsibosta. O jeigu gali natūralią aplinką prisitaikyti pagal amžių, poreikus, susikurti savo erdvę, tą pačią vietą ir priemones panaudoji daugybei skirtingų žaidimų. Auklėtoja pataria ir suaugusiems pažiūrėti į tai kūrybiškai, nes daug kas priklauso nuo šalia vaiko esančio žmogaus pavyzdžio. Ji su kolegomis, žinodami, koks etapas vaiko gyvenime, kokie žaidimai jam aktualūs, dažnai ima tiesiog patys žaisti. Taip vienos nukritusios medžio šakelės gali tapti makaronais, beržo tošis – lėkštėmis, kankorėžiai – pinigais ar patiekalu. Eidami į žygius, auklėtojai dažnai nešasi virvę, kurią ištempia tarp medžių šakų, ir vaikai mokosi laipioti. Jeigu šalia virvės dar prigriebia užuolaidą, vidury miško gali atsirasti lauko teatras.
„Ta pati aikštelė turi daug galimybių, ji kinta: vieną dieną prilis ir bus bala joje, kitą – sausa, trečią šaka nauja nukris“, – gamtos privalumus vardija Lauko darželio auklėtoja.
Žygių metu vaikai gali patys susirasti vietą, kuri taps laikina žaidimų aikštele.
Vaikai išmoksta vaikščioti miške ir nugalėti purvo baimę
Natūralios žaidimų erdvės veikia ne tik vaikų kūrybiškumą, bet ir fizinę sveikatą: „Kai vaikai pradeda lankyti darželį, pirmi išėjimai į mišką, kur kankorėžiai, šaknys, būna sunkesni – jie dažnai kliūva, krenta. Paskui įgunda vaikščioti takeliais, pakelia kojas aukščiau, atsiranda ėjimo įgūdžiai, žinojimas, kad miške eini kitaip“.
Vienas ryškiausių tokio pasikeitimo pavyzdžių – berniukas, kuris, neįsitvėręs auklėtojo rankos, bijodavo lipti į didesnį kalnelį ar nuo jo leistis. Po dviejų metų, praleistų Lauko darželyje, jis tapo greičiausiai lakstančiu vaiku – tikru vijurku. Ž. Lamanauskaitė įsitikino, kad žaidimai gamtoje itin gerai paveikė ištvermę, jėgas ir pasitikėjimą savimi.
Tiesa, mažieji žaidimų kūrėjai kartais sugeba nustebinti purvo baime. Auklėtojai tenka pamatyti, kad kai kurie vaikai bijo išsitepti rankas, kelnes, o pargriuvę ima verkti dėl to, kad išsipurvino. Tada suaugusieji kiša rankas į purvą, parodydami, kad jis nepavojingas. Po kiek laiko vaikai jau purvini iki pažastų ir laimingi – kartais net tėvai stebisi, kaip jie prisijaukino lauką. Vienas smagiausių Lauko darželio Lampėdžiuose vaikų žaidimų – purvo gniūžčių mėtymas į taikinį sienoje. Užkurti tokį žaidimą nesunku, o džiaugsmo – kalnai.
„Suaugusiems reikia mokytis žaisti gamtoje“, – įsitikinusi darželio auklėtoja.
Vienas iš būdų – kieme įsikurti aikštelę, kurioje būtų lengva rasti smėlio, balų, kankorėžių, šakų, kelmų, iš jų kartu su vaikais pasidaryti „treniruoklių“ ar kitokių žaidimo priemonių. Pavyzdžiui, Lampėdžių darželio kieme vaikai su auklėtojais susimeistravo laipynių, namelį iš medžio. Kitas būdas – auginti daržą. 3-4 metų vaikams tai vienas mėgstamiausių žaidimų. Jie rūpestingai sėja, daigina, o paskui būtinai ragauja.
„Rūgštynės ir salotos pačios geriausios, jie sėdi darže ir „lesa“ jas kiekvieną dieną. Per žygius miške mūsų zuikius iš kiškio kopūstų sunku išsitraukti“, – juokiasi Ž. Lamanauskaitė, patarianti vaikams leisti išbandyti ir darbą darže su kastuvais, grėbliais.
Ji prisimena, kad viena iš smagiausių pramogų iš Airijos atvykusiems draugų vaikams buvo iš daržo išsirauti morką. Kartais žaidimų aikštelėmis tampa labiausiai netikėtos erdvės!
Cituotas straipsnis: A comparative study of active play on differently designed playgrounds Antje Luchs & Monika Fikus.