Lietuvių kalba lauke – gera idėja ar nerimtas žaidimas? „Viskas įmanoma, kai labai nori ir stengiesi, bet reikia pereiti į kitą mąstymo formą. Lauko mokyklos mokytojas turi būti kaip skautas, lankstus tiek orų, tiek mokymosi proceso permainoms“, – optimistiškai į mokslus gamtoje žiūri Vilniuje, Pavilnių parke įsikūrusios „Lauko mokyklos“ mokytoja Rūta Petrylaitė. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.
Skautiška patirtis praverčia ir lauko klasėse
Svarbiausia – tinkamai sluoksniuoti drabužiai, žvilgsnis į ugdymo procesą, o ne vien į rezultatą, abipusė mokančio ir besimokančiojo pagarba, geras ugdymo veiklos planas ir gebėjimas jį perkurti iš naujo.
Skautų veikla R. Petrylaitę išmokė ne tik nesibaiminti orų pokyčių, bet ir eksperimentuoti, drąsiau žiūrėti į iššūkius, lanksčiau prisitaikyti prie netikėtumų mokymosi procese, skatinti vaikus dirbti grupėmis ir į dienos staigmenas žiūrėti su humoru. Ji sako pažįstanti ne vieną mokytoją, turintį skautų patirties – ši praverčia ir įprastose valstybinėse mokyklose, kurios neturi lauko klasių.
„Mūsų mokykloje daug pokyčių nutinka kiekvieną dieną. Jeigu išėjome į žygį ir staiga pamatėme bėgantį kiškį, jis pertraukė mūsų įprastą ritmą: turėjome progą prisiminti, kuo kiškis minta, kaip žiemą atrodo. Lauke ugdantys mokytojai geba labiau prisitaikyti, atkreipia dėmesį į tam tikras detales, pavyzdžiui, informacines lentas, ženklus parkuose“, – naudingus įgūdžius vardija pradinių klasių mokytoja.
Vienas didžiausių iššūkių lauko pamokose – paviršiai, ant kurių reikia rašyti. Lietus gali sumerkti užrašus, o kartą terasoje teko stovą su popieriaus lapais, ant kurių rašė raides, prilaikyti ne tik magnetais, bet ir abiem rankomis – pakilo toks stiprus vėjas, kad būtų juos nuplėšęs. Išeitį iš padėties kartais pasiūlo patys vaikai.
Lietuvių kalbos pamokos lauke idėjos
„Lauko mokykloje“ netrūksta įprastų lietuvių kalbos mokymo priemonių – vadovėlių, užduočių sąsiuvinių, skaidrių, bet laukas suteikia platesnių galimybių lavinti. „Pastebėjau, kad labiausiai pasiteisina tos lietuvių kalbos užduotys, kuriose duodu gaires ar pasakojimo pradžią, o vaikams reikia pabaigti istoriją vaidinant ar raštu bei piešiniu. Kokių kūrybos perlų atrandame! Kartais vaikai patys sugalvoja istorijos tęsinį. Kelios linksmos ir efektyvios pamokos buvo apjungiant lietuvių kalbos ir teatro veiklas“, – pasakoja R. Petrylaitė.
Kartą, susiskirstę grupėmis, vaikai turėjo per nustatytą laiką sugalvoti ir suvaidinti mini spektaklį be žodžių pavasario tema. Buvo labai įdomu stebėti komandinį darbą, derybas ir kūrybinį procesą. 
Žiūrovais tapę kiti vaikai mėgino atspėti, ką atvaizdavo draugai. Komandinio spektaklio sėkmę pakartojo užduotis, prisiminus per pasaulio pažinimą aptartus pavasario ženklus gamtoje, pasirinkti vieną ir jį suvaidinti individualiai.
„Turbūt man labiausiai įstrigusi ir pasiteisinusi lietuvių kalbos veikla lauke, kuri persipynė su daile ir informacinėmis technologijomis, buvo tą savaitę, kai kalbėjome apie žmogaus kūną“, – prisimena pradinukų mokytoja.
Dailės veikloje iš modelino vaikai lipdė kūno dalį, kurią ištraukė burtų keliu. Kitas dvi dienas lietuvių kalbos veikla pasipildė informacinėmis technologijomis. 
Vaikai buvo supažindinti su kadruote ir, pažiūrėję pavyzdį, gavo užduotį sukurti vaizdo istoriją, kuri nutiko jų nagrinėjamai kūno daliai. Tuomet piešė piešinėlius ir rašė trumpą siužeto scenarijų. Kitą diena susipažino su „Time Lapse“ programėle, kuri leidžia kurti trumpus vaizdo įrašus, naudojant sustabdyto kadro metodą. Pasitelkę mokytojų telefonus ir mokyklos planšetes, net ir lyjant lietui, su mokytojų ir bendraklasių pagalba vaikai ėmė filmuoti. Kol autorius buvo režisieriumi, mokytojas ir klasės draugas asistavo perkeldamas filmuojamus objektus ar laikydamas skėtį.
„Filmuojant pro šalį keliavo dvi merginos, bendraujančios tarpusavyje gestų kalba. Pasitaikė proga mums padaryti pertraukėlę, prisiminti gestų kalbos įgūdžius. Tuo pačiu sugalvojome prisiminti savo draugus Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre. Lietuvių kalbos pamokoje Brailio raštu lapuose išdūrėme skylutes ir tokiu būdu perdavėme linkėjimus draugams bei valandėlei įsijautėme į neregių kasdienybę“, – pamokos, į kurią sutilpo daug įvairių veiklų ir netikėtumų, pavyzdį pateikia R. Petrylaitė.
Galiausiai kiekvienas sukūrė po trumpą filmuką, pristatė savo istoriją ir lipdinį prieš kamerą, tad turėjo progą praktikuotis viešąjį kalbėjimą ir atpasakojimą.
Nors gamtos garsai, spalvos, kvapai ir judesiai, besikeičiantys sezonai pamokų paprastai nesugadina, ne visos jos būna tokios sėkmingos. Kartais, pasak mokytojos, pritrūksta laiko, užduotys būna per sunkios arba per lengvos, tenka jas keisti atsižvelgus į orų permainas. „Mokymas yra kompleksinis procesas, reikalaujantis daugybės skirtingų įgūdžių ir tuo pačiu tai yra tam tikra meno forma. Reikia išmokti gebėjimo prieiti prie kiekvieno vaiko, jį sudominti, paskatinti mąstyti ir būti savarankišku, bet tuo pačiu nebijoti klysti ar kreiptis pagalbos. Kartais koją pakiša lanksti dienos struktūra, o kartais – vaikų siekis nesuklysti. Kartais – iki galo neapgalvoti užduoties praktiniai niuansai. Tačiau, mano nuomone, suaugusieji turi gebėti pripažinti patys ir padėti vaikams suprasti, kad klaidų darymas yra normali ir neišvengiama bet kokio mokymosi proceso dalis, o ne baubas“, – įsitikinusi mokytoja.
Ugdytoja lauke tapo susižavėjusi skandinavišku švietimo modeliu
Gamtą ir vaikus mylinti R. Petrylaitė ieškoti darbo privačioje pradinėje mokykloje nusprendė gyvendama Danijoje. Ten ji susipažino su lauko darželių ir mokyklų koncepcija, įsigilino į skandinavišką ugdymo modelį. Dar studijuodama magistrą Orhuso universitete Danijoje, buvo maloniai nustebinta lygiaverčio bendravimo, bendruomeniškumo, skatinimo susitelkti į mokymąsi, tobulėjimą, žinių pritaikymą, o ne vien į rezultatus rodančius pažymius. Pirmą savaitę įžengusią į universiteto auditoriją, nustebino solidaus amžiaus dėstytojos prašymas vadinti ją vardu – energinga moteris, ranką įbrukusi į džinsų kišenę ir nepritrūkstanti geros nuotaikos, savo pavyzdžiu mokė, kaip jaustis laisvai, bet dirbti atsakingai.
„Skandinaviškas švietimo modelis mane žavi dėmesiu lygiavertiškumui, pagarba gamtai, fokusu į ugdymo procesą, kokybę, o ne kiekybę, dėmesiu socioemociniam ugdymui, daugiakultūriškumui, – sako pradinukų mokytoja. – Tai man svarbios vertybės, o „Lauko mokykla“ kaip organizacija jomis taip pat vadovaujasi“.
Iš skandinavų galėtume pasimokyti darnaus buvimo gamtoje ir bendruomenėje, pavyzdžiui, nebijoti reikšti savo nuomonę ir ją pagrįsti. „Jeigu aš nesutinku su ugdytoju, jo teiginiu, turiu drąsos tai pasakyti ir žinau, kad manęs nemenkins – yra abipusė pagarba, abi pusės žino, kad čia saugi erdvė, kurioje galima nesutikti“, – bendravimo modelį, kuris prigijo ir jos darbe, įvardija R. Petrylaitė.
Lauko pedagogika vis geriau suderinama su bendrojo ugdymo programų tikslais. Prieš keletą metų Plimuto universiteto Jungtinėje Karalystėje mokslininkės Sue Waite atliktas tyrimas parodė, kad ugdymas lauke turėtų būti įtrauktas į formaliojo švietimo mokymo programas. Mokslininkė pateikė 5 svarbiausius argumentus, kodėl lauko pedagogika turėtų tapti mokymo programų dalimi. Jos teigimu, lauke ugdomi: sveikas ir laimingas kūnas ir protas; sociali ir savimi pasitikinti asmenybė; bendradarbiauti linkusi ir mokanti tai daryti asmenybė; aktyvus pasaulio pilietis; savarankiškas ir kūrybiškas mokymasis.
Kūrybiškumą laukas tikrai paskatina – R. Petrylaitė pastebėjo, kad būnant gamtoje, vaikams geriau sekasi rimuoti. O sveikas nuobodulys lietingą dieną priverčia susigalvoti naujų idėjų. Štai neseniai, laukdami, kol aprims iš kiemo išvaikęs lietus, du pradinukai sukūrė savo kalbą. Sugalvojo specifinį alfabetą, garsą kiekvienai raidei, įsiklausė į mokytojos pasiūlymą pridėti priebalsių, aptarė, kaip tai padaryti, ir naują kalbą pavadino londų kalba. Kai augi su gamta, lengviau auginti talentus!