Laisvas žaidimas – pertrauka nuoboduliui tirpdyti laukiant ugdytojų suplanuotos veiklos, ar savarankiška, autentiška vaiko gyvenimo dalis? „Lauko darželio“ auklėtoja Rūtė Kiburytė, baigiamajame bakalauro darbe tyrinėjusi pedagogų požiūrį į laisvą žaidimą, įsitikinusi, kad jo metu vaikai ne tik ugdo daugybę gebėjimų, – žaisdami jie kuria savo asmenybes. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.
Surinktų žinių tikrinimas ir asmenybės lipdymas
Laisvas žaidimas lauko darželyje nutinka bet kur: kieme tyrinėjant naujas erdves, einant į žygį, maudantis upėje, stebint pievos ar pelkės gyventojus. Scenarijai nenuspėjami – vieną dieną vaikai išžaidžia tai, ką sužinojo apie sraiges, kitą matuojasi kačiuko kailį, trečią žaidžia šeimas, profesijas arba bando perprasti sunkesnius gyvenimo klausimus, pavyzdžiui, mirties temą. Septynerius metus ugdytoja dirbanti R. Kiburytė, pradėjusi domėtis laisvu žaidimu, atrado, kad jo metu vyksta labai svarbūs gyvenimiški procesai, kurių net geriausi pedagogai negali išmokyti, nes žaisdamas vaikas mokosi ir kuria pats.
„Laisvas žaidimas kaip vaikų ugdymosi reiškinys mane patraukė tuo, kad išmokęs, pamatęs, nužiūrėjęs, kaip elgiasi tėvai ar artimieji, pedagogai, draugai, vaikas išžaidžia tai, ir žaisdamas mokosi intensyviausiai. Vaikas pats nusprendžia, kada pradės ir baigs žaidimą, kas jam tuo metu rūpi, neturi jokių išankstinių tikslų, ir tai jam teikia didžiulį kūrybinį malonumą. Surinkęs daug informacijos iš įvairių šaltinių, vaikas išbando, patikrina, tarsi naujai kuria save laisvo žaidimo metu“, – tokį ugdymąsi apibūdina auklėtoja, savo profesinį kelią pasirinkusi gimus ir paūgėjus sūnui.
Jeigu anksčiau švietimo sistema buvo labiau orientuota į mokytojus, o vaikų inicijuoti žaidimai nevertinami kaip svarbi ugdymo proceso dalis, tai pastaruoju metu, pasak darželio auklėtojos, vis daugiau galvojama apie vaiko asmenybę. Ugdytojai kuria strategijas, įtraukiančias visas ugdymo įstaigoje vykstančias – tikslingai organizuojamas ir spontaniškas – veiklas. Tai, ką veikia vaikas savo iniciatyva, yra gerbtina, tik reikia sudaryti tinkamą aplinką, paruošti priemones, gebėti tapti „nematomu stebėtoju“ ir padėti netiesiogiai arba tada, kai vaikas paprašo.
Rašydama baigiamąjį darbą „Socialinės kompetencijos ugdymas laisvo žaidimo metu: pedagogų požiūrio analizė“, Vilniaus kolegijoje Vaikystės pedagogiką studijavusi R. Kiburytė apklausė 64 valstybinių ir privačių darželių ugdytojus. Ji norėjo išsiaiškinti, kaip pedagogai supranta laisvo žaidimo vertę, kokie, jų nuomone, vaikų gebėjimai labiausiai ugdomi laisvo žaidimo metu.
Respondentų atsakymai parodė, kad dauguma pedagogų pozityviai vertina laisvą vaikų žaidimą, supranta, kad jo metu daromas poveikis visoms raidos sritims (socialinei-emocinei, fizinei, pažinimo, kalbos). Laisvo žaidimo metu aktyviai ugdomi socialiniai įgūdžiai, kalbiniai gebėjimai, savireguliacijos procesas, ieškoma individualaus mokymosi būdo. „Vaikas, norėdamas dalyvauti žaidime, mokosi susivaldyti, nuslopinti tam tikrus savo impulsus ir prisiderinti, o kartais pakovoti už save. Svarbus ir gebėjimas mokytis – kaip man pakviesti draugus, kad jie suprastų šį žaidimą, kaip išžaisti kažkokį veiksmą, kurį mačiau mieste, šeimoje ar parduotuvėje, kaip paaiškinti draugams, ką reikės daryti? Kalba natūraliai turtėja, vienu metu ugdomi skirtingi gebėjimai, nes vaikui labai norisi išsakyti, susikalbėti, kurti“, – aiškina laisvo žaidimo tyrinėtoja.
Pedagogai vertina laisvą žaidimą, tačiau dalis renkasi ne stebėtojo, o vedlio poziciją: į klausimus apie tai, kas inicijuoja laisvą žaidimą, koks ugdytojo vaidmuo, vardijo ugdytojų atsakomybes. Ketvirtadalis respondentų galvojo, kad laisvas žaidimas tinka pertraukoms nuo vienos rimtos veiklos iki kitos vaikams „užimti“. „Aišku, reikia pusiausvyros tarp tikslingos ir spontaniškos veiklos, yra dienos ritmas, bet tuose rėmuose yra augantys vaikai. Svarbu, kad ugdytojas gerbtų vaiko kūrybą, pripažintų jį kaip kūrėją“, – pastebi R. Kiburytė.
Tik pradėjusi dirbti darželio auklėtoja, Rūtė buvo užsidegusi daug mokyti, o vėliau pamažu suprato, kad geriausiai ugdymosi procesas pavyksta tada, kai pačiam vaikui smalsu, jis tyrinėja, klausia. Suaugęs šalia turi gebėti sukurti ugdymosi erdvių, priemonių, užuominų, skatinančių savarankiškus atradimus, o laisvo žaidimo metu persikūnyti į stebėtoją.
Tradicinių žaidimų nykimo metas?
Dalis tyrimo respondentų vardijo, kad ugdydami vaikus laisvą žaidimą skatino išankstiniu tinkamos aplinkos sukūrimu, edukacinių priemonių parinkimu, tiesioginiu nesikišimu į vaiko žaidimo procesą, atidžiu jų stebėjimu.
„Buvo dalis pedagogų, kurie neatskiria laisvo žaidimo, inicijuojamo vaiko, nuo ugdytojų organizuojamų žaidybinių veiklų. Jie laikosi nuomonės, kad laisvi ar menami žaidimai yra nerimta veikla, ir pedagogas gali įsiterpti, keisti žaidimą, – sako R. Kiburytė. – Žaidimas kaip vaikų saviraiškos reiškinys mokslininkų išsamiai tyrinėjamas, bet praktiškai ne visada tos žinios išmintingai panaudojamos. Nors mes žinome, kad „didysis nuobodulys“ gali padėti vaikams atrasti daugelį dalykų.“
Laisvas žaidimas darosi itin svarbus kalbant apie vaikų gebėjimą žaisti apskritai. Jungtinėje Karalystėje 2015 metais atlikta 2 tūkst. tėvų apklausa parodė, kad daugybė vaikų nėra bandę tokių tradicinių žaidimų kaip smėlio pilių statymas ar vainikų pynimas. Ketvirtadalis tėvų prisipažino gyvenantys per toli nuo parkų ar aikštelių, kur vaikai galėtų aktyviai judėti. Tiesa, ekspertai sako, kad net ir kuklios žalios erdvės pakanka žaidimams gamtoje. O „nerimti“ žaidimai stiprina imuninę sistemą, fizinius ir psichologinius gebėjimus, lavina kalbą, moko įvertinti rizikas, spręsti problemas – ne tik gyvenimo, bet ir savo pačių elgesio. Tyrimai rodo, kad žaidžiantys lauke vaikai naudoja penkiskart daugiau žodžių nei žaidžiantys tik viduje.
Lauko žaidimai dažnai neturi tokios griežtos struktūros kaip žaidimai patalpose. Užuot labiausiai susitelkę į formas, vaikai tyrinėja, pažįsta skirtingus paviršius, kraštovaizdžius, ir išmoksta juos naudoti kaip žaidimų erdvę. Natūralių arba suprojektuotų taip, kad atkartotų gamtines, erdvių, palyginti su tradicinėmis žaidimų aikštelėmis, poveikis vaikų kompleksiškiems, ilgiems žaidimams mišriose grupėse, jų socialinėms kompetencijoms ir kūrybiškumui yra teigiamas (Antje Luchs & Monika Fikus; 2013). Vaikų įgytos žinios, per kelias artimiausias dienas neišžaidžiamos, nublanksta. „Laisvas žaidimas kartu su iš anksto pedagogų suplanuotomis veiklomis yra labai svarbus vaiko ugdymuisi. Tačiau pastebiu polinkį vaikams siūlyti daug akademinių užsiėmimų, būrelių, nuvertinant jų gebėjimą patiems ugdyti save laisvo žaidimo metu. Reikia leisti vaikams išžaisti tai, ką jie išgirsta, išmoksta, mato, patiria, nes mūsų dienomis žinių srautas intensyvesnis negu kada nors anksčiau, ir vaikams reikia susivokti, įsisavinti savo būdu – žaidžiant“, – mokslinių tyrinėjimų ir praktinę darbo su vaikais patirtį apibendrina R. Kiburytė.
Pirmas žingsnis: paruošti erdves-užuominas
Karantino patirtis auklėtojams aiškiai parodė, kad užsidarymas namuose vaikus slegia, norisi ištrūkti į gamtą, kur daugiau galimybių tyrinėti, bendrauti. Netgi kiemo erdvėse jie tampa laimingesni patirdami pažinimo džiaugsmą. Tam „Lauko darželio“ auklėtoja pataria parūpinti priemonių-užuominų: „Skirtingų erdvių sukūrimas padeda vaikams rasti pakankamai erdvės individualiems žaidimams, taip pat – žaisti kartu su kitais, mokintis daugelio dalykų per santykius, rasti įdomią veiklą, o ugdytojams, tai pastebėjus, praverčia įgūdis būti šalia, netrukdant vaikams kurti patiems“.
Darželio kieme stovi namelis, kurį renkasi vaikai, panorę atsiskirti nuo kitų, arba žaisti namus. Yra virtuvėlė, teatro scena. R. Kiburytė su kolegomis parūpina kūrybinių statybinių priemonių: pagalių, palečių, akmenų. Grupėje įprasta klausti vaikų: ką, kur, kaip jie nori daryti.
Kai visos kiemo erdvės išžaistos ir ištyrinėtos, naujų žaidimų scenarijai dėliojasi žygiuose, stebint augalus, gyvūnus, besikeičiančius metų laikus, mokantis skaičiuoti, pasakoti. Vaikai mėgsta atkartoti suaugusiųjų kasdienybę – apsipirkimą, darbą kompiuteriu, kelionę mašina, šeimos vakarienę.
Išžaidžia rimtus gyvenimo klausimus
Laisvo žaidimo vyksme natūraliai neriama ir į gilesnius socialinius klausimus. „Buvo atvejų, kai vaikams parūpo mirties tema. 
Stebėjau, kaip kelios mergaitės šia tema išžaisdavo pasakas, kurias prisiminė. Iš kelių pasakų jos sudėdavo siužetą, paimdamos tam tikras rūpimas vietas, po to keitėsi vaidmenimis, nes visoms buvo smalsu išbandyti – o ką reiškia „po to“? Nes „numirti“ ir „atmirti“ joms labai rūpėjo patirti“, – vieną iš laisvo žaidimo situacijų prisimena auklėtoja.
Išžaisti klausimai virsta žiniomis ir patirtimi, o kartais – stebuklo grožiu. R. Kiburytė pasakoja, kad kartą vaikai, išgirdę vieno iš ugdytojų patirtį vaikystėje, kai užsigavus žaizda po kurio laiko sėkmingai užgijo, pradėjo žaisti ir gijimą įvardijo tokiais žodžiais: „Įvyko stebuklas!“ Stebėdama tokį žaidimą, auklėtoja galvojo, kad vaikams, visai kita logika pamatantiems pasaulio reiškinius, svarbu netrukdyti matyti stebuklus kasdienybėje – gebėjimas nustebti kviečia ir suaugusius mokytis.
Dar vienas svarbus laisvo žaidimo gamtoje stiprinamas gebėjimas – pasitikėjimas savimi. Pradėjusi studijuoti vaikystės pedagogiką Vilniaus kolegijoje, R. Kiburytė klausėsi ir „Lauko darželio“ įkūrėjo Žilvino Karpio dėstomo lauko pedagogikos kurso. Jo metu apsilankiusi darželyje, pamatė ne tik aplinkos grožį, bet ir vaikų vidinę laisvę, ramybę, neaptvertą tvoromis smalsumą. „Supratau, kad būti gamtoje su vaikais yra natūraliai gera“, – savo kelią į darželį prisimena auklėtoja.
Kalbėdama apie ugdymą ji vardija, kad už jį atsakingos 3 grupės: tėvai, pedagogai ir pats vaikas. Ši trijų grupių sąveika padeda jam išreikšti geriausius gebėjimus, atsiskleisti. Laisvo žaidimo teikiamos improvizacijų, akademinių žinių įtvirtinimo, socialinių ir emocinių gebėjimų pažinimo galimybės rodo, kad šią sritį verta tyrinėti ir puoselėti.
Cituoti straipsniai:
Why Children Need To Play Outside. Kate Hilpern, Parentdish UK https://www.huffingtonpost.co.uk/2015/04/22/why-children-need-to-play-outside_n_7283282.html
A comparative study of active play on differently designed playgrounds Antje Luchs & Monika Fikus.