Grįžtantys į mokyklas vaikai ir mokytojai vis dažniau sulaukia siūlymų kurti lauko klases. Vilniaus savivaldybei paraginus ieškoti būdų mokytis lauke, tėvams ir mokytojams kyla klausimų, kaip tai padaryti. „Lauko mokyklos“ įkūrėjas Žilvinas Karpis įsitikinęs, kad pandemijos metu dalį pamokų praleidžiantys gryname ore vaikai išlošia ir sveikatos, ir mokslų požiūriu. Pradedame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinsimės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai. Šįkart kalbiname pasaulio pažinimo mokytoją Tomą Audenį.
Pasiruošti lauko klasę lengviau, nei atrodo
Matematika, pasaulio pažinimas, lietuvių kalbos gramatika – per vieną aktyvią dieną lauke, iš mokyklos teritorijos keliaujant į žygį, renkantis skirtingas erdves. Tokią kasdienybę patiria pradinės „Lauko mokyklos“, įsikūrusios Pavilnių regioniniame parke sostinėje, vaikai. Pasaulio pažinimo mokytojas T. Audenis sako, kad laukas yra puiki vieta integruotoms pamokoms: nuo matematinių ir gamtos mokslų galima natūraliai pereiti prie lietuvių kalbos gramatikos ar anglų kalbos, menų.
Pasiruošti tokiam ugdymui lengviau, negu atrodo: pradėti galima nuo vienos dienos per savaitę, per kurią, suderinus su tėvais, pasirūpinus tinkama apranga ir batais, apsauga nuo vabzdžių, nešiojamais segtuvais ar planšetėmis užduotims atlikti, išeinama į žygį. „Klasės sąvoka gali būti platesnė – stacionari, mobili, per pamoką jos vieta gali keistis kelis kartus. Mūsų klasė būna ir upės pakrantėje, ir prisėdus ant kelmelio ar ledyno išgraužtoje įduboje. Jeigu reikia ramybės, miške yra tokių slėnių, kuriuos nuo aplinkos triukšmo apsaugo šlaitai, ten gali dirbti kelios vaikų grupės viena kitai netrukdydamos“, – sako pradinukų mokytojas.
Jeigu prireikia rašyti dailyraščiu arba ima stipriai lyti, pučia stiprus vėjas, klasė nuo upės ar miško slėnio keliasi į permatoma danga uždengtą pavėsinę su suolais ir stalais, arba mokosi namelyje. Nuo laikino lietaus ar kaitrios saulės galima pasislėpti po medžiais, atsineštu greitai pastatomu tentu. T. Audenis pusiau juokais įspėja, kad į lauko klasę kostiumo geriau nesivilkti: reikia jaustis patogiai ir gebėti laisvai judėti.
Lauko pedagogikos naujokams jis pataria sekti išmėgintais pavyzdžiais: tarkime, įsirengti laikiną lauko klasę, kurioje vaikai grupėmis mokysis rotacijos būdu. Stebėti mokinių reakcijas, bendrauti su tėvais, kolegomis. Galima kartą į savaitę surengti bandomuosius žygius. Jeigu pavyksta, susitarti dėl aprangos – tarkime, lietingam sezonui vaikams reikės aulinių batų, neperšlampamų drabužių, aprangos pamainos, kurią galėtų laikyti patalpose. Reikia aptarti rizikas – pavyzdžiui, kaip saugotis nuo erkių, kaip elgtis jai įsisiurbus.
Įpratę būti lauke vaikai geriau susikaupia
Pradėjus teks skirti ir šiek tiek laiko vaikų apsipratimui būti lauke. „Mūsų mokiniai lauke laisvai susikaupia, kiemas, miškas jiems nebėra tokia erdvė, kur į kiekvieną judesį kreipia dėmesį. Pirmą kartą išsivedus mokinius į lauką, nenorėkite milžiniško susikaupimo, reikia pratinti vaikus, – aiškina T. Audenis. – Per laiką jie tikrai apsipranta, o jei pedagogas geba valdyti klasę patalpoje, gebės tą daryti ir lauke“.
Daugelį aiškinamų dalykų vaikai lauke gali patys išmėginti, patirti visais pojūčiais – taip viską greičiau perpranta, o žinios išlieka ilgiau. „Kai vaikas gali pačiupinėti ir pamatyti, informacija daug greičiau išsisaugo. Mokini vaikus stačiu šlaitu kopti į viršų arba žemyn, gali dešimt kartų aiškinti, bet jeigu vieną kartą nusivedei – jau beveik aiškint nebereikia, patys paaiškina draugams. Sutaupai laiko“, – patirtimi dalijasi mokytojas.
Tai, kas pradinukams atrodo kaip žaidimas, iš tiesų daug geriau padeda išeiti pasaulio pažinimo programą. Peržvelgęs mokinių pratybų sąsiuvinius, T. Audenis pastebėjo, kad beveik nėra uždavinių, kurių neįmanoma padaryti lauke su praktiniais pavyzdžiais. Klasikinį pavyzdį, kas svers „daugiau“: kilogramas miltų ar kilogramas pūkų, galima iliustruoti bandant surinkti kilogramą akmenų ir kilogramą kankorėžių. Svorių sistemą perprasti lengviau, jeigu atsistoji į smėlį abiem, tada viena koja, o paskui tą patį darai pasilipęs ant kojūko – iškart pamatai, kad nors svoris tas pats, spaudimas veikiant juo mažesnį plotą didesnis. Tuomet galima vaikams aiškinti, kaip elgtis įlūžus lede – gultis ir šliaužti, nes svoris pasiskirsto didesniame plote, didesnė tikimybė išsigelbėti.
Pamokos gamtoje itin palankios biologijos žinioms įgyti. „Jei padarai ką nors įdomaus, gauni pačiupinėti, natūraliai kyla noras domėtis giliau. Pavyzdžiui, į pamoką atsinešu elnio ir lapės kaukoles – vaikai klausia, kodėl yra jungtys tarp kaukolės kaulų, kodėl vieno gyvūno aštrūs iltiniai dantys, o kito – lygūs. Aiškinamės, kas yra žolėdžiai, kanopiniai gyvūnai, pereiname prie jų kaulų sandaros. Arba vaikai aiškinasi, kaip veikia pusiausvyra: permečiau lentą per kelmelį, vienoje pusėje įtaisiau plastmasinį kibirą, kitoje sėdosi vaikas, o jo draugai į kibirą krovė akmenis, spėliojo, kiek jų reikės nusverti“, – pasakoja „Lauko mokyklos“ ugdytojas.
Laukas pagerina mokymosi rezultatus
Buvimas gamtinėje aplinkoje turi teigiamų rezultatų vaikų mokymuisi. Ugdyma(sis) lauke daro teigiamą įtaką sveikatai, fizinei, emocinei, socialinei, lingvistinei, intelektinei vaiko raidai. Nors daugiausia moksliškai tyrinėjamos šios sritys, naujausi tyrimai rodo, kad jis turi įtakos ir mokymosi rezultatams. 2017 metais Italijos mokslininkų F. Monti, R. Farne, F. Crudeli, F. Agostini, M. Minelli ir A. Ceciliani atliktas tyrimas parodė, kad lauke ugdomų vaikų pažanga stipriai pranoko patalpose ugdomų vaikų pažangą daugumoje kompetencijų. Tokį poveikį mokslininkai pastebėjo ištyrę 160 vaikų nuo 1 iki 3 metų amžiaus. Iš jų 76 vaikai pusę metų tirti viduje, o 84 – lauke.
Palyginus dvi grupes, rezultatai parodė, kad daugelyje vystymosi sričių (pažintiniai, emociniai, socialiniai, smulkiosios motorikos įgūdžiai) lauke buvo pastebimas reikšmingas pagerėjimas, palyginti su tradicine grupe. Išvadose pabrėžiama, kad ugdymas lauke, palyginti su veikla viduje, suteikia daugiau galimybių vystytis vaikui – žaisti, taigi, nuo ankstyvos vaikystės jis turi labai svarbų vaidmenį asmenybei.
Vaikai geriau įsitraukia į pasaulio pažinimo užduotis naudojant patyriminius metodus lauke. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie aukštį, vaikai su mokytoju T. Audeniu ir jo kolegomis lipa į piliakalnį, matuoja su metru vieno laiptelio aukštį, skaičiuoja laiptelių skaičių, daugina vieną iš kito, kad sužinotų piliakalnio aukštį. Mokantis integruotoje pamokoje, galima susirasti keletą medžių: ąžuolą, beržą, klevą, išsiaiškinti jų ypatybes, mokytis išmatuoti aukštį, amžių, o paskui, nebūtinai lauke, taisyklingai užrašyti jų pavadinimus, surašyti sekas – nuo seniausio iki jauniausio, nupiešti medžio iliustraciją, ir kt.
Dirbdamas su vaikais gamtoje, T. Audenis pastebėjo, kad, priešingai negu kartais manoma, laukas padeda ne tik jaustis geriau fiziškai, bet ir sujudina smegenis veikti: „Jeigu vaikai bent pertraukas leidžia išorėje, o ne nuolat būna suspaustose erdvėse, nevėdintose patalpose, jie geriau pailsi, visai kita nuotaika klasėje, jiems lengviau susikaupti“.
Tyrimai rodo, kad dažnesnė mokymosi lauko sąlygomis patirtis, kurią inicijuoja mokytojas, vykstanti pažįstamoje artimoje aplinkoje, pavyzdžiui, mokyklos kieme, gali paskatinti moksleivius labiau įsitraukti į mokslą ir pasiekti geresnių gamtos mokslų rezultatų.