Džiaugsmas, miškas, grynas oras, nuotykiai. Sveikata, unikalumas, laisvė. Netvarkomas miškas, natūraliai susiformavusi pieva. Tokiais žodžiais vietos, kurioje ugdo vaikus, poveikį jiems ir suaugusiems apibūdina „Lauko darželio“ ir „Lauko mokyklos“ darbuotojai. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai. Pasakojame, kaip susiplanuoti penkiamečių žygį į mišką!
Kaip auklėtojai ir mokytojai mato aplinką, kurioje dirba, ir kodėl tai svarbu? Pernai atlikome mūsų daugiau nei 30 darbuotojų turinčios komandos Vilniuje ir Kaune apklausą. Vienas iš klausimų buvo parašyti 3-5 žodžius arba asociacijas, kurie kyla perskaičius frazę „natūrali gamta“. Dažniausiai kartojosi žodis „miškas“. Visos mūsų ugdymo įstaigos įsikūrusios miesto parkuose, jie yra svarbi sveikesnio, judresnio, įdomesnio ugdymo dalis ir kasdieniai tyrinėjimo objektai. Keliaujame į žygius ir su dvimečiais, tik pasirenkame mažesnius atstumus ir paprastesnes užduotis.
Daugelyje lauko ugdymą taikančių darželių ir mokyklų užsienyje buvimo ir mokymosi natūralioje gamtoje patirtis planuojama ankstyviausiais metais. Buvimas lauke apima kelias kryptis: individualų augimą ir gerą savijautą, gamtos procesų supratimą, įgūdžių rūpintis savo aplinka stiprinimą, pažangų ugdymą, smalsumo moksliniams procesams skatinimą.
Gamta ir laukas nėra monolitiški, ir vertindami jų poveikį vaikų vystymuisi, mokslininkai padarė išvadą, kad aktyvūs fiziniai žaidimai, tyrinėjimai gamtoje, patiriama laisvė sukuria stipresnį ryškį tarp lauko ir vidaus – kultūrinės aplinkos, kartu didindami pažinimo, mokymosi įvairovę abiejose erdvėse (Matthew Jenkin; 2016). Empirinė medžiaga rodo, kad pedagogai dažnai nesinaudoja lauko erdvių teikiamomis galimybėmis norėdami sukurti ryšį tarp juslėmis patiriamų ir mokslo žinių. Vis dėlto mūsų ugdytojų apklausa, kurioje žodis „miškas“ atsiduria šalia žodžių „upė“, „tyrinėti“, „žmogaus nepaliesta“, „apsaugoti“, „sveikata“, „žygis“, „džiaugsmas“, rodo, kad gamta ryšį tarp geros vaikų emocinės būsenos, sveikatos ir pažinimo tik stiprina.
Susiplanuoti vaikų žygį į mišką ar parką lengviau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia reikia sugalvoti tikslą ir temą.
Kaip pasiruošti žygiui miške su 15 penkiamečių grupe ir 3 suaugusiais? Dalinamės vienu iš „Lauko darželio“ scenarijų:
Pradžia: išsikeliame tikslą, pritaikytą prie temos. Mūsų savaitės tema – temperatūra. Tikslas – patyrinėti, kaip keičiasi temperatūra ore ir vandenyje tuo pačiu metu. Su penkiamečiais jau galima drąsiai įveikti 2 kilometrų atstumą.
Pasiruošimas iki žygio: pristatomi termometrai, pasakojama, kas yra temperatūra, kaip ji matuojama. Vienas iš termometrų skirtas palikti miške ir matuoti temperatūrą stacionariai, kitas – nešiotis su savimi ir tirti vandens temperatūrą. Vaikai supažindinami, kaip termometrai veikia. Sutariama daryti savaitės eksperimentą: kasdien po du kartus, ryte ir pavakariais, eiti į pasirinktą vietą miške ir matuoti temperatūrą, paskui matuoti temperatūrą vandens telkinyje.
Žygio pradžia: išmokstamos taisyklės, susitarimai, pasirūpinama apranga ir apsauga. Dažniausiai prieš išeinant mūsų žygių vedliai taiko tokią „formulę“: „pasisiot, pasiimt liemenes, užsidėt kuprines, pasipurkšt nuo uodų, pasitept nuo saulės, ir žygiuot“. Turime kuprines, kuriose – gertuvė, priešpiečių dėžutė.
Žygį valdome švilpukais, tad mokydamiesi taisyklių nuolat kartojame žaidimą reaguojant į švilpuko signalus. Pavyzdžiui, vaikai išstatomi viena linija atviroje erdvėje, ir gavę signalą bėga į priešais esančią tvorelę, bando ją pasiekti. Vienas švilpuko signalas – sustoti, apsisukti, pažiūrėti į švilpiantįjį; du švilpukai – tuoj pat apsisukti ir grįžti atgal! Jeigu žygio vedlys sako „stop“ – sustoti, apsisukti ir laukti tolimesnių nurodymų. Žaidimo metu vaikams nuolat kartojami šie trys signalai, pasakojama, ką jie reiškia.
Žygiavimo būdas: dažniausiai žygiuojame taip – žygio vedlys priekyje, jis turi švilpuką, antras vedlys gale, mato visą grupę, irgi turi švilpuką, o viduryje eina trečias suaugęs, padeda prireikus.
Tyrinėjimas: ieškodami vietų, kur geriausia palikti stacionarų termometrą, atradome, kad parkuose yra daug informacinių stendų, galima termometrą prikalti iš kitos stendo pusės, taip nekenkiame medžiams, o ir vaikams smagu turėti „slaptą“ tyrimų vietą. Jeigu netoliese yra vandens telkinys, ten pat matuojame ir jo temperatūrą, o duomenis iškart užsirašome į sąsiuvinius. Po savaitės stebėjimo lyginame vandens ir oro temperatūras, atliekame įvairias užduotis. Atsiranda daug naujų žodžių, sąvokų: temperatūra, laipsnis, Celsijus. Iš 15 tyrinėjimo žygio dalyvių paprastai kokie 9 būna labiau susidomėję, labiau susikaupia, turi klausimų.
Ateities žygiams: galima įvesti ir trečią termometrą, matuoti temperatūrą ir saulėje, ir šešėlyje, ir vandenyje. Taip pat vieną termometrą palikti darželio teritorijoje, kitą – miške, ir lyginti duomenis, aiškintis, kodėl skirtingose vietovėse temperatūra skiriasi.
Cituotas straipsnis: Matthew Jenkin. The Guardian. Wild things: how ditching the classroom boosts children’s mental health.