Eiti į karklų žygį ir drožinėti parsineštas šakas, dirbti su pjūklais, sodo žirklėmis, kalti vinis – ar to reikia dabartiniams vaikams? Auklėtojas Eimantas Lukošius, dirbantis Lauko darželyje Kaune, įsitikinęs, kad šie gebėjimai augina vaikų savivertę, išradingumą. Pasaulio dėsnių pažinimas, supratimas, kaip gaminami daiktai, jiems atveria platesnį žinojimą ir pasitikėjimą savimi besikeičiančiame pasaulyje. Tęsiame straipsnių ciklą apie ugdymą lauke: dalinamės idėjomis, kaip taikyti jį praktiškai.
Auga savivertė, sudėtingėja idėjos
„Mokėjimas įkalti vinį ir sujungti kelias konstrukcijas atidaro didžiulį spektrą galimybių“, – sako darželio Ąžuolyno parke ugdytojas E. Lukošius, dažnai su vaikais kimbantis į jų sugalvotus projektus, kuriems prireikia nemažai naujų žinių ir rankų darbo.
Vienas įdomiausių projektų – medinis ekskavatorius darželio kieme. Senų suskleidžiamų kėdžių „sąnariai“ tapo jo detalėmis, auklėtojui teko paieškoti pavyzdžių, kaip galima susimeistrauti tokį kūrinį, išspręsti nemažai iššūkių. Nors gyvename pasaulyje, kuriame retokai prireikia įkalti vinį, paprasti darbai su įrankiais darželyje padeda vaikams geriau suprasti, kaip pasigaminti ar susitaisyti daiktus, pažinti konstravimo principus. „Auga vaikų savivertė: aš galiu, moku, žinau, galiu pats ateiti pas auklėtoją su idėja, kurią jau daugmaž matau, kaip išpildyti – gali būti, kad dar šiek tiek trūksta, bet vaikas jau įsivaizduoja, jo fantazija veikia, ir jis žino, kad gali padaryti“, – teigiamą meistravimo poveikį pastebi ugdytojas.
Darželinukai kartais užsiima architektūriniu planavimu, kuria namus, planuoja jų įrengimą, naudodami vamzdžius, jungia santechniką. Darbas su įrankiais nuo mažumės jiems palengvina kelią įsivaizduoti ir planuoti sumanymus.
Smagiausia, pasak E. Lukošiaus, žiūrėti, kaip vaikai patys sugalvoja idėją, sprendžia iššūkius, pažįsta dėsnius, o vėliau iš jų pradėto projekto išsiplečiama į kitas ugdymo sritis. Vieną dieną, statant „Ninjago“ pilį, prireikia pasigaminti užrašą ant jos vartų, kitą, projektuojant žaidimų namelį – išsibandyti, kaip sujungti vamzdžius, kad jais bėgtų vanduo, išsimatuoti, kiek vietos užims baldai, apskaičiuoti, kiek reikės vinių. Planuojant ir konstruojant akademinį mokymą galima įvilkti į tai, kas vaikams įdomu. Nebūtinai jiems užteks kantrybės sumanymą pabaigti iki galo, bet auganti patirtis leis vis savarankiškiau planuoti būsimas idėjas.
Kaip dirbti su įrankiais?
Ne tik rūpintis darželio infrastruktūra, bet ir kūrybiškai išnaudoti jo erdves mėgstantis ugdytojas pastebi, kad šiais laikais įgūdžiai pataisyti sulūžusią kėdę, pačiam susimeistrauti stalą ar net susipjaustyti duoną tirpsta. Vaikystėje buvo įprasta parsineštą iš parduotuvės duoną suraikyti peiliu, dabar toks veiksmas tampa egzotika. „Didžioji dalis vaikų nebežino, kaip elgtis su įrankiais. Kartais labai netikėtai prireikia tokių įgūdžių, pavyzdžiui, per pandemiją, kai ne visada gali išsikviesti meistrą. Mėgstu sakyti, kad nenoriu iš vaikų padaryti stalių, bet noriu suteikti žinių, kad jie vėliau galėtų pasirūpinti savimi, gebėti spręsti problemas. To mokantis stebina vaikų išradingumas, jie nori patys meistrauti“, – savo idėja dalijasi Lauko darželio auklėtojas.
Pasaulio pažinimas ir gebėjimų stiprinimas prasideda nuo paprastų įrankių išbandymo. Verta leisti vaikams su jais susipažinti, padirbėti, tik reikia išmanyti vaikų raidą, įrankių savybes. Kai kurie elektriniai, motoriniai prietaisai vaikams pavojingi – pjaunantys, šveičiantys, galingais varikliais, todėl rinktis reikėtų paprastesnius. Pradėti nuo grėblių, kastuvų ir panašių sodo įrankių, leisti pajausti jų skirtumą nuo plastikinių smėlio kastuvėlių ir grėbliukų.
E. Lukošius sako, kad vienas populiariausių įrankių – akumuliatorinis grąžtas, pakeitęs plaktuką vinims kalti. Ryškaus amžiaus cenzo, nuo kada galima susipažinti su įrankiu, nėra: jeigu smalsus dvimetis nori paspausti grąžto mygtuką, auklėtojas leidžia, jo nepaleisdamas iš rankų. Jeigu vyresnis vaikas, jau turintis patirties su įrankiais, nori padirbėti, jo motorika pakankamai išsivysčiusi, suaugusiam galima šiek tiek atsitraukti.
Darbas su įrankiais reikalauja kelių aiškių algoritmų. Svarbiausia – nepalikti vaikų be priežiūros. Taip pat atsirinkti įrankius, kurie tinkamiausi naudoti. E. Lukošiaus ugdomi vaikai dažnai dirba akumuliatoriniais grąžtais, taip pat naudoja rankinius sodo pjūklus, kuriuos galima patogiai suimti abiem rankomis, nesunku genėti šakeles, pjaustyti lenteles. Kartais visi eina į karklų žygį ir sodo žirklėmis prisikarpo glėbius šių gamtos gėrybių, paskui mokosi pynimo amato ir, pavyzdžiui, iš jų pina tvoreles.
Vienas dažniausiai naudojamų įrankių – peilis, kuriuo vaikai mokosi drožinėti. „Peilis turi atlikti peilio funkciją, nes įsivaizdavimas, kad saugiau dirbti plastikiniu ar imitaciniu peiliu, vaikui suteikia apgaulingą saugumą, – įspėja E. Lukošius. – Aštrus peilis, mano manymu, saugesnis: jis pjauna geriau, mažiau jėgos reikia naudoti“.
Svarbu, kad peilis, nors ir aštrus, nebūtų smailus. Darželio vaikai naudoja bukus peilius, kurie puikiai tinka drožinėjimui. Kiekvienas labai nori turėti asmeninį įrankį, taip atsirado susitarimas: galima atsinešti savo peiliuką, bet jį teks laikyti dėžutėje, o pasiimti ir dirbti – tik su auklėtojo priežiūra.
Patys susikuria edukacines erdves kieme
Įrankių naudojimas yra vienas iš įdomiausių mokymosi procesų, kurį patirti vaikai užsidega stebėdami, kaip jais dirba suaugę. Kuo anksčiau susipažįsta su įrankiais, tuo geriau perpranta jų veikimą ir keliamą riziką. „Susižeidimų rizika mažėja, kai geriau pažįsti aplinkinius daiktus, daugiau situacijų patiri. Vaikas turi sužinoti: jeigu neatsargiai šoksiu, nugriūsiu, visiems reikia nors kartą įsipjauti peiliu, nes jei uždrausim, apkabinsim minkštimais, neaišku, kada sustoti. Kuo geriau vaikai išmoksta naudotis įrankiais, tuo labiau skiriasi elgesys su jais, jie žino, kokie iššūkiai laukia, būna atsargesni, prašo ir draugų atsargiau elgtis“, – per praktiką įgyjamą pažinimą apibūdina E. Lukošius.
Tokio pažinimo su pamatuotos rizikos grūdu vertę pripažįsta daugelis lauko pedagogiką taikančių ugdytojų. Štai lauko pedagogė Heather Taylor, augusi
aštuntojo dešimtmečio Kalifornijoje, kur vaikai lakstė kiemuose, laukuose, parkuose, tyrinėjo žuvis ar paukščius, ir šią tyrinėjimų laisvę panaudojusi biologijos mokslams universitete, savo kailiu patyrė, kad ugdytojams verta neįklimpti į baimės jausmą, kai vaikai imasi kažko naujo arba netikėto. Dirbdama miško mokykloje, ji troško suteikti vaikams panašios patirties, kaip pati turėjo vaikystėje, bet kartais stabtelėdavo: pavyzdžiui, susirūpinę dėl vaikų laipiojimo į aukštesnius medžius, ugdytojai tapo atidžiais stebėtojais. Jie vis griežtino lipimo ribas. Galiausiai, visų nusivylimui, vaikai, kuriems sekėsi lipti ir kopti, nebeturėjo didesnių iššūkių, o tie, kuriems sekėsi prasčiau, neteko įveikiamų iššūkių.
Pamatuota rizika ir įveikiami iššūkiai svarbūs ir E. Lukošiui. Jis mato, kad dirbdami įrankiais, vaikai pažįsta medžiagas: kodėl pjūklas pjauna medį, nors jis daug didesnis ir sunkesnis? Per norą pažinti gimsta užsidegimas tyrinėti, kurti. „Bemeistraudami pasidarome edukacines erdves darželio kieme: reikia tramplino pašokinėti, stalo – patys bandom susikurti. Būna, naujiems darbuotojams atrodo, kad būtinai reikia produkto, tada sakau: mes nesam cechas, su vaikais mokomės, kaip gali atsirasti tas ar kitas daiktas. Jis turi nešti daugiausia edukacinę naudą“, – vieną iš meistravimo pliusų pabrėžia auklėtojas.
Šalutinis pasaulio pažinimo per meistravimą poveikis – besikeičiantis vaikų požiūris į daiktus. Jie pabando praktiškai pritaikyti įvairias tvarias idėjas, labiau saugo savo pačių galvomis ir rankomis sukurtus daiktus. Ateityje šios žinios gali užauginti pačių netikėčiausių idėjų.
Cituotas straipsnis:
Heather B. Taylor. From Fear to Freedom: Risk and Learning in a Forest School https://www.naeyc.org/resources/pubs/yc/may2019/forest-school?fbclid=IwAR17HzP0m4bkmzyTOdwgGhaKwwewsQHXCssIsnI-NltPU_LPRlD4y9CN1ds